Apie namus

          Palyginus su tuo kiek nugyvenau, didžiąją dalį svajojau kuo greičiau palikti palikti namus, išvykti iš jų visam laikui, atsižadėti, nebegrįžti, užmiršti. Visa tai apie ką galvojau yra vieni niekai. Beprasmė kova su savimi ir savo žeme. Sugrįžtu rečiau nei bet kada ankščiau ir vis dažniau jaučiu mane užplūstantį svetimumo jausmą, kai bendrauju su namuose likusiais artimaisiais, vis labiau jie atrodo nesuprantami, nesukalbami, panirę į savo mažą ir vis sunkiau suprantamą pasaulį. Tokia pat ir aš jiems atrodau - pasipūtusi, atitolusi, nesava. Tokia buvau ir vaikystėje. Kai visa šeima žiūrėdavo televizorių, aš kitame kambaryje sėdėdavau palinkusi prie rašomojo stalo ir skaitydavau. Kai visi kažkur nuspręsdavo iškeliauti, aš atsisakydavau. Jei galėjau, viską stengiausi daryti viena, man vis atrodė, kad su savo šeima dar spėsiu pabūti.
           Dažnai išvis jausdavausi svetima, gal pati iš savęs iššaukdavau aplinkinių nepalankumą ar didesnį griežtumą. Nuo pat vaikystės man liepdavo mažiau priešgyniauti ir ginčytis, bet aš visai nesijaučiau taip daranti. Juk mokykloje buvau tokia tyli ir rami, mokytojai net skatindavo būti drąsesne. Galbūt mokykloje viskas buvo pakankamai aišku, buvo lengva atskirti kas yra kas - per pamokas užtenka domėtis ir teisingai atsakinėti, per pertraukas neveikti nieko pavojingo ar neleistino. Paprasta. Namuose visuomet sunkiau- kuo artimesni žmonės, tuo daugiau jie neteisūs atrodo. Labai pykdavau ant tėvo kai jis ką nors perskaitęs knygoje ar laikraštyje, o galbūt išgirdęs per radiją imdavo tomis žiniomis dalintis kaip visuotine tiesa, ypač dažnai pasiremdavo šia išmintimi, kai norėjo mane priversti gerti mažiau kavos. Šitai mane itin siutino, teko dalį savo dienos dozės gerti paslapčia, nes jis buvo tikrai teisus - kavos gerdavau per daug, ir labai stiprios, o naktimis mane kartais susukdavo mėšlungis arba šiaip negalėdavau užmigti. Taigi, manau šitie priekaištai dėl nuolatinio kavos gėrimo ir knygų skaitymo buvo vienos iš nedaugelio priežasčių dėl ko nebenorėjau gyventi namuose. Bet tai skamba juokingai, o taip ir yra, nes šios priežastys tikrai nukeliauja į sąrašo galą, nes, pavyzdžiui, knygų, vienareikšmiškai esu daugiausia perskaičiusi namuose. Tai buvo geri laikai. Atsibundi, bevalgant ir besiruošiant į mokyklą paskaitai šiek tiek knygos, tuomet įsimeti ją į kuprinę, paskaitai autobuse, per pertraukas arba po pamokų belaukiant autobuso. Kartais net eidama namo skaitydavau, aišku, tuomet parėjimui namo neužtekdavo 20 minučių... Na iš tikrųjų aš visą laiką skaitydavau ir mane baisiai piktindavo žmonės, kurie galvodavo, jog tik praverčiu knygų puslapius. Labai juokinga. Bet kokiu atveju, kartais pasiilgstu to informacijos karo su tėvu. Vienas kitą paskandindavome gausybėje faktų ir padrikų kažkur perskaitytų minčių. Tuomet perpykę išsižadėdavome vienas kito, paskui susitaikydavome ir vėl ruošdavomės naujai atakai.
         Tai štai, šiek tiek nukrypau nuo temos. Išties norėjau pasidalinti mintimis apie apie tai kaip aš dabar matau vaikystės namus. Grįžusi vis dar jaučiu tą svetimumo jausmą žmonėms, kurie mane supo vaikystėje ar paauglystėje, aš net vengiu praeiti pro man gerai pažįstamų žmonių sodybas, nenoriu jų kiaurai skrodžiančių žvilgsnių. Eidama ar pravažiuodama pro tuos namus jaučiu sunkiai suvokiamą kaltę. Gal tai dėl to, kad kadaise viename iš šių namų radau savo pirmąją meilę ir kad dabar jo nėra? Kartais man atrodydavo, jog tie visi žmonės, kurie mus supo tikėjosi, jog galiausiai kažkokiu būdu vis tiek būsime kartu, o juk mūsų pasauliai jau buvo seniai nebesuderinami..
     

  Vengiu eiti pro namus, todėl Dubysą turiu pasiekti senais įprastais takais- per laukus, miškus, lankas. Eidama per kviečius jaučiu kaip man spaudžia širdį nuo daugybės prisiminimų. Dešinėje pusėje, kur dabar veik plynas laukas ankščiau būdavo mano vyšnia, kurią supdavo daugybė klevų, beržų, drebulių ir kitų medžių. Užsilipdavau ant tos nulinkusios vyšnios, nukabindavau kojas žemyn, maskatuodavau jomis pirmyn atgal ir dainuodavau visam pasauliui, visai gyvybei, kuri mane galėjo tą akimirką išgirsti.
         Mano širdyje prisiminimai, o prieš akis tik tuštuma, vienas kitas apgenėtas medis. Dabar nebe taip jauku, ne taip paslaptinga, matosi tie trobesiai, kurie turėtų nesimatyti, gyvenimas atrodo per daug atviras, apnuogintas, išretėjęs. Einu ir matau namus, kuriuose it skruzdėlė prabėga vienas kitas gyventojas. Užaugau šalia miškų ir dvaro, todėl mano kaimynai buvo medžiai ir girtuokliai. Toliau gyvenančių niekuomet nevadinau kaimynais. Net ir stipriausi ryšiai neužtarnauja šio statuso.
     

Kur bepasisukčiau vis kažką matau ir prisimenu. Kaip svirduliuodama einu į priekį, kaip suklumpu miške ir bandau prisiminti kurioje pusėje mano namai. Tąnakt buvo taip tamsu, todėl negrįžau. Kaip braidau po ledinį šaltinį ir tikiuosi, kad jis mane išves iki Dubysos. Kaip panyru į patvinusią upę ir po kojomis nejaučiu dugno, kaip skęstu ir kaip išsikabaroju. Matau, kaip slepiuosi miške, pabėgau, nes kažkur namie grasinama ir rėkiama. Regiu save vasarą, miške, proskynoje gulinčią ant samanų. Esu nutvieksta saulės, galvoje tuščia, šalia knyga. Tas pasaulis, kuriame ir stebiu, ir gyvenu, kartais gali būti toks tolimas. Užsimerkiu. Kartais užmiegu tiesiog laukuose, nes per dieną oras prisipildo sodraus vasaros ir laukinių gėlių kvapo. Užmiegu, nes pievose dūzgia tik bitės, bet ne žmonės. Užmiegu, nes taip greičiau eina laikas iki išvykimo.

                Pasiekiame Dubysą, virš jos palengva sklendžia pirmasis vakaro rūkas. Apsidairau ir suvokiu kokius išties skirtingus ir nesulyginamus gyvenimus skiria ši upė. Vienoje jos pusėje aš užaugau, jaučiau daug neteisybės, bet tuo pačiu  turėjau labai ramų ir tylų prieglobstį. Trenkdavau durimis ir išeidavau visam pusdieniui į savo medžius, savo laukus, paklydimus savo.  Kitoje jos pusėje manęs laukė daugybė nepažįstamų veidų, kurie nežadėjo nei draugystės nei palaikymo. Nebeturėjau kur bėgti, jaučiausi kaip įkalintas žvėris. Sugniauždavau kumščius ir vietoj ašarų išspausdavau šypseną. Pro langą laukan pūsdavau cigarečių dūmus ir manydavau - tai vis tiek geriausia, kas man galėjo atsitikti.

Jau liepos mėnuo, o vanduo siaubingai šaltas. Prieš tai kelias dienas lijo,todėl upė ir vėl patvinusi, tokia nejauki ir net atgrasi. Maudynės ilgai netrunka, greitai išlipame į krantą. Apsirengiu sausus drabužius, pamažu sušyla kūnas, tad einu pasivaikščioti pakrante. Šiemet viskas vėliau, todėl vis dar dar galima pajausti čiobrelių kvapą. Užuodžiu drėgmę, smėlį ir praeitimi įmirkusį jaunystės dangų. Tai jis šiąnakt man pakibo virš galvos, tai jis šiąnakt man vėl bus pamiršti namai...