Vestuvių atminimai

Kasdien, kiekvieną vakarą, klausydama paskaitų ir neįprastai kruopščiai konspektuodama pastebiu vis ilgėjančias dienas. Lietaus šuorai nenumaldomai tįsta balkono stiklais, karveliai ir visi kiti paukščiai, kurių neatpažįstu, nesuvokiamai pasikeitė. Jie guvūs, energingi, kaskart savo kūną perneša nuo vieno debesies prie kito. Ir vis blaško mano katiną. Pastarasis šią savaitę jau du kartus iš eilės balkone užvertė lagaminą ir save įkalino. Gerai, kad šeimininkai prilygsta gelbėjimo pajėgų brigadai. Šiaip, be ilgesnių dienų, niekas per daug nesikeičia... Vis dar reikia mokytis, bet šiandien atsijungiau nuo paskaitos. Labai užsinorėjau pamiegoti - pavasaris kartais pasireiškia nuovargiu. Kasdien vis susimąstau ar man smagiau eiti į darbą ar iš jo grįžti. Kai einu, dar būna rytas ir lengva gaiva kanda mano rankas, o juodas paltas atrodo toks nusigyvenęs ir išvagotas katino pūkų. Norisi skradžiai žemėn dėl tokio nevalyvumo sulįsti, paskui pagalvoju - niekam nerūpi. Todėl kitą dieną į darbą nueinu avėdama suplyšusią kojinę. Juk niekam nerūpi. Lygiai taip pat trupinius nuo stalo nubraukiu ne į saują, o ant grindų. Grįždama iš darbo aš būnu bemintė, raukausi nuo pakeleivingų kavinių kvapų ir galvoju apie artėjantį vakarą. Išties, vakaras nuo ryto man nelabai ir skiriasi.

Kažkada prieš kelias savaites buvome senųjų vestuvių rituale.  Po jų šiek tiek susišildėme alumi ir prisiminimais, o galiausiai su I. grįžome pas mane į namus. Buvau nusipirkusi vyno, bet jo skonio neprisimenu. 

Su I. kalbėjome apie tuos pačius dalykus kaip visada. Truputį apie muziką, truputį apie Curt'ą Cobain'ą, truputį apie psichodelinę literatūrą ir galiausiai grįžome prie savo arkliuko - šeimos. Ši tema ir su ja užsilikusios nuoskaudos mums tokios aktualios, kad net, rodos, viską iškalbėjusios vis tiek sugebame atrasti naujų aspektų, kurie prieš tai buvusius mūsų pasakojimus nuspalvina kitomis spalvomis. Po kelių detalių pakeitimo kai kurie pasakojimai ar patyrimai gali tapti mažiau makabriški, dalis jų - išvis nesuvokiami. Kitaip tariant, mes ne iš tų žmonių, kurie pniginėje nešiojasi artimųjų nuotraukas. 

***

Kažkur jau tai minėjau, tačiau dar kartą pasikartosiu - kartais žmonėms reikia leisti papasakoti istorijas, kurias mes žinome mintinai ir galime jas užbaigti. Kartais istorijų pasakojimas yra vienintelė mums likusi terapija.

***

 paskui palydėjau I. iki stotelės. Abi pasidalinome paskutine cigarete ir pradėjome kalbėti apie keliones, kaip būtų gera kur nors išvažiuoti, išsprukti, užsimiršti. Kaip banalu, bet svetimų gatvių žavesys dar nė vieno nepadrė mažiau laimingu. 

Kai pradėjome dalintis savo aplankytų šalių sąrašu, atvažiavo naktinis autobusas. Teko atsisveikinti. Neskubriai, traukdama paskutinius dūmus ir girdėdama savo žingsnius bei šešėlio šlamesį grįžau namo. Vakaras pasibaigė galbūt prieš dvi savaites, gal seniau, o aš vis dar nesugebu sau atsakyti - ar aš sapnavau ar mes tikrai kalbėjome apie tai, jog reiktų kur nors keliauti?