kaip aš virtau gėle

Šiandien visai netikėtai prisiminiau rašytoją Jurgą Ivanauskaitę. Tą misticizmu apipintą moterį, kurios romanus, eilėrarščius bei iš laikraščių iškirptų interviu nuotrupas aš ryte rydavau, kai man buvo penkiolika ar šešiolika metų. Daugelis dalykų, kuriuos ji norėjo pasakyti man atrodė tokie suprantami ir tokie teisingi, jog tas mintis išsirašinėdavau ištisais puslapiais. Man visuomet buvo keista, jog daugelis, su kuo kalbėdavau, būdavo skaitę tik vienintelę jos knygą - "Drugelių tvirtovę". Ir didžioji dalis, kurie matė filmą "Nuodėmės užkalbėjimas" pagal jos romaną "Ragana ir lietus", pastarojo nebuvo skaitę. Tai tik pastebėjimas, juk vėliau Algimantas Puipa pagal drugelius pastatė ir kitą to paties pavadinimo filmą. 

*****

Aš prisimenu tuos nusivylimus, kad eilinė knyga ir vėl per greitai susiskaitė. Gailiai glostydavau kiekvienos iš jų viršelius ir godžiai skaitydavau rašytojos artimųjų prisiminimus kaip ji rašydama ar piešdama mėgo po savimi pariesti kojas. Manu, kad tai turėjo būti gana jaukus vaizdas.

****

ir vėl aš ne apie tai. Šiandien visai netikėtai prisiminiau rašytoją Jurgą Ivanauskaitę. Peržiūrėjau keletą jos interviu, nes siela ieškojo kažko tikro ir dvasingo. Nesvarbu, kad jos interviu klausiausi kepdama pyragą, kad kai kuriuos jos atsakymus užgoždavo plakamų kiaušinių duzgesys. Svarbiausia tai, ką aš pajutau  - šilumą, tikėjimą, gilius išgyvenimus. Beveik norėjosi verkti, kai beklausydama jos supratau, kad greičiausiai paskutinius  metus laisvanoriškai save bukinau žiūrėdama tobulai pasidažiusių merginų tuštučių video ir make up tutorial. Kokia neatidi ir nepagarbi sau turėjau būti, jog į galvą grūsčiau tokias tuštybes, kurios man neduoda jokios naudos, kurių aš niekur nepritaikau. Gaila, kad neišeina išreikšti to jausmo, kurį patyriau. Labiausiai tai primena nuostabą. 

***

Trumpam sustabčiau interviu, iš batų dėžės išsitraukiau nudrengtus ir jau tikrai baisius batus, neskubėdama juos apsiaviau. Apsirengiau striukę, atsainiai aplink kaklą apsukau šaliką. Tuomet nuėjau iki stalčiaus ir iš vokelio išsitraukiau dešimt eurų. Išėjau pirkti vyno. Bet kokia tai buvo nepaprasta kelionė. Aš stebėjausi pasauliu, tais devynaukščiais, kurie supa mane. Stebėjausi parduotuvėlės šviesa lange ir galvojau kaip gaila, kad joje nepardavinėja literatūrinių žurnalų bei gėlių. O pora aplinkinių su kuriais prasilenkiau, stebėjosi manimi, galbūt mano buvimu. Buvau iškėlusi galvą į dangų, galvojau, jog mano vieta miškuose, prie upės, pievose, šlaituose, jog išties mane dusina nuolatinė įtampa galvoje ir širdyje. Todėl šiandien savo sieloje aš pasisėjau gėlių. Noriu žydėti.