šitas miestas ir aš

Šitas miestas man neleidžia užmerkti akių. Nors viena, bet vis tiek negaliu nurimti, rankos pačios tiesiasi ir ieško galimai nuo senų laikų užsilikusių cigarečių. Jų nebėra. Jau seniai kaip nėra. Tik vyno likučiai, kurie vakar padėjo užmigti po ilgo mokymosi egzaminui. Tiesą sakant, grįžtant į vakarykščią dieną, nesu tikra ar daugiau mokiausi ar mintyse keliavau. Aš jau seniai palikusi visus daiktus namuose, jau seniai mintyse braidau po smėlį, jau seniai nuo savęs lupu saulės išdegintą odą.
Žiūriu įvairius vaizdo įrašus, kuriuose  ateina mažai kam žinomi žmonės ir užburia savo balsais bei gebėjimu per juos perteikti seniai užmirštus dalykus. Neslėpsiu, mane sugraudina ir iki širdies gelmių sujaudina tie aktai, tie momentai, kai arogantiški, greičiausiai plastinių operacijų išvarginti dar gana išvaizdūs vyrai ir savo išorinės tuštybės kamuojamos moterys susigadina makiažus nuo ašarų - nuo to jausmo, kuris apima kuriančiojo didybę ir jo siunčiamą žinią. Man sunku įsivaizduoti, koks turėtų būti sustingęs žmogus, kad jo nepravirkdytų nė viena meno šaka, ypač muzika ar literatūra. Man menas yra absoliutus jausmas, energetiškai siunčiama žinia, kurią įkūnija bet koks stiprią emocinę būseną atnešantis objektas, paveikslas, šokis, knyga, vitražo trapumas, krentantys vyšnių žiedai, šviežių skalbinių kvapas...
Šiandien per paskaitą beveik verkiau. Tokie įvykiai sukrečia ir tuo pačiu apima gilus liūdesys, nes syvokiu, kad jei kada gyvenime būčiau mokytoja ar dėstytoja, greičiausiai būčiau ta, kuri iš anksto susirašo konspektus ir vėliau juos nuskaito. Greičiausiai būčiau pati sau nuobodi. Aš tokia akademiška blogąja ta žodžio prasme. Ilgą laiką jaučiausiai esanti spontaniška(gal kada tokia ir buvau, kai jaučiausI vien tik sau), o dabar suprantu, kad manyje to spontaniškumo nėra likę. Aš negaliu išeiti iš namų nepranešusi kur einu, negaliu negrįžti dvi paras namo prieš tai neperspėjusi, negaliu aprėkti žmogaus neapgalvojusi kaip tai padaryti. Todėl paskutiniu metu, jei pasitaiko proga, rėkiu tik ant brolio ir tėvo, nes taip daryti įpratau dar tada, kai buvau pati sau mįslė ir tikrąjį kelią į namus buvau pamiršusi. Visą laiką vaikščiodavau miškais ir grįždavau tik per kviečių, rugių ar kukurūzų laukus - priklausomai nuo maištavimo metų.
Birželio mėnesiui Nidoje užrezervavau kambarį keturiems žmonėms. Aš nežinau kas su manimi norės vykti ir kam aš galėčiau pasirodyti miela kompanija, galbūt rasiu. Neatsakingai demonstruoju savo nepriklausomybės likučius ir įsivaizduoju daranti, ką tik noriu. Bet jei jau taip atvirai, aš visai nežinau ko noriu. Kažkada prieš kelis metus į dienoraštį rašiau, jog noriu, karjeros, sėkmės, vyrų dėmeso, pinigų, nuotykių, masažų, išminties, gražių dantų, dar kažkokių tai visokių neva laimę suteikiančių dalykų. Dabar vis aiškiau suvokiu, jog noriu nesuvaržytų atradimų. Paklydimo svetimos šalies gatvėje, netikėto laukinio sekso vidury nakties, kai derėtų miegoti, įmynimo į katino vėmalus, baimės, jog kažkas persekioja, iš proto varančios repo dainos atradimo,  nerūpestingo pasiražymo bažnyčioje... Galų gale kažkada bažnyčioje atlikau velnio vaidmenį  - mergaites iš choro paslapčia maitinau saldainiais ir grietine. Derinys netikęs, bet tik dėl to jį ir prisimenų.
Kartais, kaip turbūt ir daugelis jaučiuosi taip tarsi tik vykdyčiau prievoles ir pamirščiau gyventi sau.
Galų gale dažnai tiesiog pamirštu sau padėkoti už tokį pakantumą visuomenės normoms. O iš tikrųjų - savo sukaltiems rėmams.
****
Iš tikrųjų, tai tuo pačiu ir liūdna ir smagu, kad tik netektys, išsiskyrimai, atitolimai, rankų paleidimai, paskutiniai bučiniai, atsisveikinimai,žodžiai, pamintijimai priverčia mus būti bent truputį jautresniais, nešiotis savyje neužvertų žaizdų ir dalintis jomis su naujais sutiktaisias. Vėl iš naujo pasitikėti, vėl pamilti, apkabinti, pajusti, apgalvoti. Tuo pačiu ir vėl kažką apleisti, palikti, užmiršti...