šiukšlės

             Kartais sumąstau susitvarkyti iš pačių pagrindų. Mintyse regiu kaip negailestingai laukan išmetu nuolat užtringančius tušinukus, kaip pro balkoną skraidinu iš nusibodusių knygų išlankstytus lėktuvėlius, kaip į šiukšlių maišą sudedu stebuklingai susitraukusius drabužius. Dar nė karto nebuvo, kad realybėje iš tiesų taip padaryčiau. Man visko gaila. Gaila ryškiai geltonos bobiškos suknelės, kurią prieš pusantrų metų dėvėjau, kai su draugu važiavome į sodą. Ji primena gerokai įpavasarėjusią nuotaiką. Pamenu, kaip vaikščiojome tais mažais siaurais takeliais už kurių slėpėsi jaukūs ir tylūs žmonių gyvenimai. Kai kurių namelių kiemuose lakstė maži vaikai, kai kur šunys, o pavienėse mažytėse terasose tingiai dunksojo pagyvenę šeimininkai, kuriems jau vis vien jų iššokę pilvai ir padribusi veido oda. Jie jau buvo užgyvenę iki tiek, kad galėjo sau ramiausiai gerti kavą retkarčiais ją sumaišydami su vienu kitu guršneliu brendžio - dėl sveikatos, kaip mėgo teisintis. Žavus šis pasiteisinimas, ką ir bepasakysi. Kai aš bandau išgerti dėl sveikatos viskas baigiasi pernelyg atvirais pokalbiais apie tokius dalykus, kuriuos šiaip kasdienybėje esu linkusi nutylėti.
              Šiaip ar taip tą pavakarę aš buvau su TA suknele. Būna tokių aprėdų, kurie žmogų padaro vos geresniu nei jis yra, kuomet suknelių skvernų plazdėjimas aplink nuogas šlaunis mena senų, niekada negyventų laikų dvasią, kai buvo madinga džentelmeniškai asistuoti, vaidinti kažką, kas neatspindi tikrųjų poreikių. Ir mane ta suknelė pavertė gerokai naivesne nei buvau, gerokai žaismingesne nei kada galėjau būti. Buvau tarsi šešiolikmetė iš namų pabėgusi hipė, kuriai iki pirmojo alkio ar nubrozdinto kelio viskas atrodė pakankamai romantiška.
               Iš tikrųjų tą vakarą jis visai to nenorėdamas įlipo į kažkieno šūdus. Gal ir atgrasu, bet niekada nepasirinksi kada įlipti į krūvą. Šiaip man buvo juokinga, bet į viską pažvelgiau gana filosofiškai -  galvojau, kad šūdų smarvė bus nedidelis išbandymas mūsų beužsimezgantiems santykiams. Taip ir buvo, mes ėjome keliu, nes aplinkui nebuvo šaligatvių, jo ranka vis nuslysdavo ant mano užpakalio ir vienu metu kažkuri pravažiuojanti mašina mums papypsino, o gal ir ne viena mašina. Tuomet A. patenkintas pasakė, jog čia jam mašinistai pritaria iš savo vyriškosios pozicijos. Suprask, kaip miela ir koks tu šaunuolis, kad randi laiko pagraibyti savo mielosios užpakalį. Aišku, jis juokavo. Bet aš juk ir neįsižeidžiau, tiesiog mano atmintis gera.

                Taigi, visai nukrypau nuo savo pirminės minties dėl daiktų išmetimą. Kita vertus, nesistengiu būti nuosekli - tik ne čia, ne savo namuose, ne savo erdvėje. Čia aš karalienė pati sau, apsupata krūvos neišmestų daiktų. Ta suknelė vis dar kabo mano spintoje. Kelios knygos nuolat laukia savo šeimininkų, tik aš nesistengiu jų surasti. Man per daug sunku išsiskirti su tuo skaitymo džiaugsmo prisiminimais, su tais knygų herojais, kurie gal man net ir nepatiko. Bet taip tik dar sunkiau - neišmesiu jų dar ilgai, nes vilsiuosi, kad ilgainiui atleisiu minėtiems knygų herojams už paliktus vaikus, išdavystes, vertybių atsisakymą ir netiesų stuburą.
               Neišmetu net maisto, net tuščių indų ar butelių. Man nekyla ranka, todėl dažniau gyvenu netvarkoje nei tvarkoje. Todėl turiu nusukti akis, kai matau, jog A. kažką meta lauk. Geriausia viską išmesti tuomet, kai manęs nėra namuose - ir drebučiais virtusią sriubą, ir išdegintas arbatines žvakutes, ir sudžiuvusius prieskoninius augalus. Aš tik po kiek laiko pamatau ką nors dingus iš mūsų namų, tuomet mane surakina baisi širdgėla, bet greitai ir atleidžia. Jaučiuosi dėkinga, kad nesu priversta kelias savaites iš naujo atsisveikinti su tais pačiais daiktais, kad man vos kažką išmetus nereikia pulti į šiukšliadėžę ir išsitraukti atgal.
           Gaila, kad niekas taip pat negailestingai negali sutvarkyti mano chaoso galvoje. Išrautų visas įsišaknijusias minčių sąsajas, visus neapykantos baobabus, baimės drebules. Bet ne, visą laiką sunku atsisveikinti su savo namų, savo minčių šiukšlėmis, draiskanomis - su jomis taip susigyventa, taip susimylėta, kad, rodos, nors skradžiai prasmek, kartu su tomis mintimis į šiukšliadėžę iškeliausi.