Mūsų tyla

Vis dar nebaigtos dažyti grindys geltoniu nugulė ant mano pirštų ir viskas, ką rašau saulėgrąžom kvepia. Susipainiojo vasara savy… Dabar jau šalikas prašosi aplink kaklą apvyniojamas, nors dar neprasidėjo naktinis žvaigždžių lietus ir negaliu į sidabrą savo paslapčių šnibždėti...  Norai...Kartais apmaudas apima jiems išsipildžius- nejau tai viskas, ar viskas jau?

     Ir žodžius rašant tau, tie norai avietiniu sirupu pilasi. O dar nesibaigė nė vasara. Paskutiniai vėjuoti pasisėdėjimai sode, kaip ir mūsų buvimas, tampa šokčiojantys ir neramūs. Kaip kadaise ir sakei, stipresniam vėjui papūtus, gali griūti tos sienos, kurias statome vienas kitam. Matei, kaip jos griūva? Be viso to triukšmo ir sumaišties, kartais atsiranda ir tyla. Anksčiau jos bijojau ir spraudžiausi tarp muzikos garsų, barnių, juoko, tuščių pokalbių. Jie sunkėsi per kraštus, kol tapau tokia pilna ir įsimagnetinusi, jog be savęs nieko kito negalėjau traukti.

Galbūt tai nebuvo savigriova, tik grūdinimas savosios dvasios. Kas ten beliko. Tuščia manęs praeitim įmirkusios. Dabar šokinėju kaip gyvsidabris ir ieškau, kas mane sugaus. Bandau užmiršti, kad manimi galima apsinuodyti, todėl atrodau juokingai ir ne visada elgiuosi teisingai su savo buvimu.

Ir jei jau save drįstu vadinti gyvsidabriu, tai tu mano gyvenime esi stalviršis. Lygus, šaltas, su įbrėžom. Tu, stalvirši, savim užsiklojęs, ieškai nepamestų spalvų ir vandens jose. Ir klausimu pats sau tampi- neapibrėžtu kaip dangus. Prieš lietų. Ir sunku spėlioti, ar laisvom nuo lietaus ir žaibų minutėmis jam lieka laiko pagalvoti apie gyvsidabrį. Greičiausiai ne. Nuo kada tapetai galvoja apie grindis?

O ir išpiešus akvarelinį, švelniais potėpiais išlietą santykį tarp gyvsidabrio bei stalviršio matytųsi vien tik abstrakcijos bei nirtulingi trypčiojimai vienas kito sielose. Čia būtų sunku rasti tiek pradžią(vis dar sunku patikėti, kad tai šokoladas), tiek pabaigą, kuri  savaime būdama tik pabaiga, nieko nekeičia. Net jei nupieštum mano portretą su rudom žuvies akim ir vėliau jį išmestum, tai nereikštų pabaigos...Pabaiga, kai nebegali pajausti.

Ribos pinasi aplink mūsų kojas, rankas, akis-ir kur tik paliečiu orą- visur tik juostos raudonai geltonos- STOP,STOP,STOP... Vis kyla mintys, kodėl atsimušu į sieną ir iš dešimties savo gyvenimų, išsirenku tą variantą, kuriame vien už gramatines klaidas galiu būti pastatyta į kampą. Ir dabar man vaidenasi, kad esu įkyri, per daug godi ir veržiuosi į tave, nors greičiausiai taip nėra, bet vis tiek nesitikslinu ir neklausiu, nes gyvsidabriui pritinka visuomet vienodai kaip paklaikusiam spurdėti savo vaizduotėje.

Be viso to, kad jaučiuosi stumiama nuo tavęs, norisi paliesti tavo daiktiškąjį prototipą. Glostau delnais, pirštų galiukais, riešu. Tu vėsus. Žinai, kai ilgiau palaikau ranką, tampi šiltas ir malonus prisiglausti. Kai ilgai laikai ranką.

Bet norėdama pajusti tavo alsavimą, privalėjau pati sustoti, susikaupti, nebėgti. Nelengva, bet įmanoma, išsinėrus iš bipolinio pamišimo kalnelių, nutildyti savo mintis. Tylėti drauge, kaip sakei...