Kaip išsigydyti liūdesį.

Atrodo, kažkurią dieną buvau pernelyg neatidi ir vietoj to, kad pirmąjį nebaigtą įrašą paslėpčiau juodraščiuose, paskelbiau viešai. Na ir gerai, tegul mato žmonės mano ydas, nesugebėjimą baigti darbų. Net ir tada jei jie man įdomūs. Būna gi taip - darai ką nors ir suvoki, kad staiga viskas prarado prasmę, tapo aišku ir suprantama, dėl to nebelieka motyvacijos.
 Šiaip ar taip, gal šiandien baigsiu kažką rašyti, nes jau nuo pat ryto(nors koks ten rytas, dvylikta dienos) grįžusi iš parduotuvės, kurią ,šventai tikiuosi, išlaikau, sėdau prie dienoraščių, senų eilėraščių, knygų ir panašių kitų popierinių dalykų, kurie glosto akis ir kutena tarpupirščius. Tiesiog suprantu, kad nebegaliu dykinėti, nes pamažu mane apima panika ir lengva šizofrenija, kai suvokiu, jog visiškai nevykdau savo planų, o liūdesį it pamazgas supilu kitiems. Tai jau suvokiau dar ketvirtadienio vakarą, kada ilgai(kelias paras) užsibuvusi pas draugą sumąsčiau sprukti namo. Bet jis taip gražiai paprašė, kad negalėjau nesutikti. Tačiau nežinau kiek iš to buvimo kartu buvo šviesos, nes visą vakarą žiūrint filmus ir jam mane bučiuojant, buvau sustingusi ir gerokai apmirusi, be šypsenos, su negyvėlio akimis, tarsi maldaujanti kuo greičiau atnešti karstą ir sugrūsti mane ten. Aišku, garsiai tokių norų neišreiškiau, tai nieko panašaus ir nebuvo, išskyrus tai, kad vis dėl to išdrįsau prisipažinti, kad man yra baisiai liūdna, kad net nenutuokiu nuo ko visa tai. Ir tada pravirkau.
Jis klausia manęs gal nori parūkyti, gal arbatos. Ir purtau galvą, suvokdama kaip kvaila savyje kamšyti skyles vandeniu su nuodais, kol galų gale jis vis tiek atneša garuojantį puodelį arbatos. Verkiu ir laikau karštą, keramikinį, garuojančio skysčio indą. Jaučiu kažkur į šonkaulius įsirėžusį jo delną. Šilta. Žinau, kad ten turėjo būti šilta. Išgeriu arbatą ir žvelgiu į tą vaikiną. Koks tu geras, sakau jam. O ką daugiau sakyti, jei nėra žodžių, kuriais galėčiau jį kitaip apibūdinti. Tada jis mane apvelka chalatu, į delną įbruka cigaretę. Einu link balkono durų ir praveriu jas. Abu sulendame, įkvepiame naktinės vėsos. Jis pridega cigaretę , vėliau ir sau. Atsisėdu ant kėdės, kuri ten stovi nežinia kiek laiko. Užsimetu koją ant kojos ir traukiu vieną dūmą, antrą, trečią, tiek kiek išeina. Tiek, kad apsvaigti, užsimiršti ir vėl nusišypsoti, nors ir vangiai. Atsistojus mane apkabina ir švelniai priglaudžia lūpas prie  dūmų pilnos burnos. Prunkšdama išpučiu jam į veidą. Kartais reikia tik tiek, kad akyse vėl užsidegtų gyvybė..
Aa, grįžtant prie to apie ką kalbėjau.. Taip, liūdesys.  Kad ir kaip nemalonu tai pripažinti, jis kilo iš nieko neveikimo, iš to, kad nieko neperskaičiau, nesužinojau, kad nieko naujo neišmokau ir nepatyriau, dėl to jau penktadienį grįžusi iš praktikos ir pasijungusi mylimuosius Portishead'us ėmiausi savigydos įlįsdama į vieną turbūt nelabai padorų sekso pažinčių tinklalapį ir pradėjau ilgą  dramatiškų, mano neva išsilavinusią asmenybę atskleidžiantį susirašinėjimų ciklą. Man patinka šis puslapis, ne ne tas, į kurį dabar rašau. Tas, kuriame lankausi. Žmonės ten daugiau ar mažiau išklydę iš kelio, ištroškę, nepasotinami, tiesmuki, įsimeta savo pimpalų ir papų nuotraukų. Na, tiesiog pasaka, patvirkęs rojus virtualioje erdvėje. Kad ir kaip ten smagu, šįkart per ilgai neužsibuvau, nes susitariau susitikti su vienu protingu, savo vertę žinančiu vyru. Gan ilgą laiką su juo buvo bendrauta, tik vis atidėliojau realią žvilgsnių sankirtą. Šiaip ar taip, išmušė ir mūsų valanda. Paaiškėjo, kad tas vyras neatrodo taip žaviai kaip nuotraukose, kas, turbūt, man labai patiko. Toks pat, kaip ir aš - su nepastebimu grožiu, bet vis tiek žavus.
Pokalbis slysta lengvai, be didesnių pauzių, vis papildomas lengvais juokeliais ir bendromis frazėmis, kurios yra pačios geriausios pokalbių glaistytojas, pats tvirčiausias marmeladas, kremas ir grietinėlė.
Nuvykstame į jo namus,  siūlo išgerti vyno, sutinku ir gaunu išsirinkti iš trijų rūšių. Pasirenku baltąjį ir juokiamės iš to kaip nenusimanome apie šį gėrimą ir kokie įdomūs užrašai būna ant vyno kamščių. Pats įsipila stiklą Jagermeister'io ir gurkšnį kitą paragavęs veliasi su manimi į diskusijas apie muziką ir literatūrą. Vienas kitam išpažįstame savo tikėjimus ir juokiamės iš to, kad nieko nežinome. Ir kad mėgstame panašaus stiliaus knygas. Psichodelines, avangardines, su purvo prieskoniais, visai tokias pat, kokie esame ir mes. Ir abu savotiškai, gal kiek maniakiškai mylime Bukowskį.
Vėliau rūkome virtuvėje, pelenus kratydami į sulčių pakelį ir pasakoju jam apie vyrų tipažus, esančius toje vulgarioje svetainėje. Ieškantys meilužių, dvi rūšys- jauni ir pagyvenę. Beraščiai, naivuoliai, tikintys, kad ten galima rasti antrąją pusę ir tie, kurie vietoj ,,labas" parašo kainą. Ir dar daug visokių, kol galiausiai sutariame, kad įdomių žmonių yra išties nedaug.
Apsikeičiame eilėraščiais, nenoriai pripažindami vienas kito pranašumą ir bandome susitarti, kad kitą kartą rūkysime balkone, nors jis ir sako, kad ten nėra gražios panoramos. Sakau, man gražu betonas. Jis netiki ir klausia kuo jis man toks žavus. Sakau, savo negyvumu, įtrūkiais, liudijančiais senatvę ir bėgančius metus, gebėjimu sugerti vandenį ir išlaikyti vėsą, šiurkštumu ir nelygumais. Pirmą kartą girdžiu, kad žmogus tiek turėtų pasakyti apie betoną, sako jis ir priduria - dabar ir man betonas ima atrodyti kažkuo patrauklus.
Būnant balkone, jis pastebi, kad keistai rūkau. Sako taip, tarsi rūkytum žolę. Sakau -taip, žinau.  Ir jis nusprendžia, kad man reikia gerti ne vyną, o degtinę. Tam, kad greičiau apsvaigčiau. Tada tenka aiškinti, kad man nereikia greito svaigulio, kad myliu patį procesą. Ir jis sako kiek vėliau- tau ši cigaretė išties svarbi, kažką reiškia. O aš surūkau ir numetu.
Taip, galvoju, tuo mes ir skiriamės. Aš ilgai kankinu žmones ir tuo mėgaujuosi, tu jų pagaili. Tuo mes ir skiriamės.
 Ir išėjau namo. Per asfaltą, drėgme įmirkusį į savo tylų, vėsų bendrabučio kambariuką, kuriame naktimis tango šoka dulkės ir  sapnai. Retkarčiais.