Kas atgaivina ir užmuša

Šiandien suvokiau, kad vis dėlto myliu savo darbą, nes paskutiniu metu, kad ir kaip ten nenorėčiau eiti, visuomet namo ar ten , ką vadinu namais, grįžtu kupina jėgų ir energijos. Ir tai vien tik dėl nuoširdžių vaikų, kurie niekaip neleidžia užmiršti vaikystės ir kaip kvailelę verčia mane su jais lakstyti ir žaisti slėpynes.. Šiaip ar taip, man neblogai sekasi. Slėptis, turiu galvoje.
Kita vertus, iškart apima baisi apatija, kai ateina metas pildyti mėnesio planus, eiti į vadovų susirinkimus ir kaskart priminti tėvams , kad jų vaikas tą ir tą dieną turi būti pristatytas man. Norėčiau ištrinti tą kampuotą ribą tarp dokumentacijų, tėvų ir vaikų.  Žmonės tokie nepatiklūs ir pavydūs, kad manosi galintys visą savo pasaulį apginti darbo ir teisės kodeksais bei baudžiamosiomis bylomis.
Sužinojau, kad mano draugo mama yra teisininkė ir nuo to iškart pasijutau menkesnė.  Niekaip negaliu nuo savęs nusipurtyti to nepilnavertiškumo jausmo, kuris verčia mane užsičiaupti ir godžiai kaupti kitų ištartus žodžius, mintis, juokus, kartais nusišnekėjimus ar išpažintis. Tai taip paprasta. Tapti nematomai, bet daug žinančiai...