kaip aš gadinu savo laiką

Kažkurią dieną geras dvi valandas praleidau besidomėdama Astos Valentaitės gyvenimu bei asmenybe. Sužinojau ką ir taip jau žinojau skambių  antraščių dėka - ji pakankamai graži, jog galėtų patekti ant "Žmonių" viršelio, pakankamai patraukli, jog šalia jos kas nors norėtų nusifotografuoti. Kita vertus per beveik valandos ilgio interviu sužinojau, kad viena pagrindinių jos veiklų - lankytis madinguose vakarėliuose, kuriuose jai dažniausiai įdomu, o be to ji turi ir kitą ne visiems įkandamą talentą(turiu su ja sutikti, šioje srityje tai jau niekada nepatobulėsiu) - susikurti tobulą, apgalvotą ir nepriekaištingai elegantišką Instagram paskyrą.

Tai va, labai nusiminiau, kad pati neturiu tokių prasmingų sugebėjimų ( iš dalies aš kalbu beveik rimtai, nes šiais laikais tenka  susimokėti už tai, kad kas nors administruotų kokią nors tavo socialinio tinklo paskyrą. Viešasis įvaizdis ne tapo, bet visuomet buvo gana brangi prekė) ir pagalvojau, kad vis tik A. Valentaitė, nors ir nesu jos gerbėja, vis tiek man davė naudos. Beklausydama jos gana tuščių išvedžiojimų apie pramogų pasaulį galbūt jau šimtąjį kartą suvokiau, jog ir vėl švaistau laiką tuštiems dalykams, jog ir vėl vietoj galimybės sužinoti ką nors išties naudinga, pasitenkinau tik trupučiu plepalų. Tad priminiau sau, jog mano tikslas nėra būti tuščia paskalų karaliene, o tuščia gražuole aš ir taip nebūčiau, nes išorinio grožio man tikrai truputį stinga. Apie vidinį išvis nieko negaliu pasakyti. Kaip kartais nesuprantu žmonių žvėriškumo, taip, būna, nesuprantu ir jų gerumo.  Nejau žmogaus gerumas išties prigimtinis? Kartais turiu suspausti kumščius ir tvardyti save, kad ko nors neužsipulčiau tik dėl sąnarių traškinimo ar įkyraus čepsėjimo. Kartais reikia save sudrausminti ir iš galvos išvyti pačias šlykščiausias mintis, kurioms nepritariu, bet jos vis tiek manyje. Gal tai toks žmogiško gyvenimo principas - nuolat palaikyti balansą tarp noro pakenkti ir noro išgelbėti?
Ką tik skaičiau Povilo Šklėriaus rugsėjo įrašą apie Alytų. Įrašas patiko, nes atspindėjo ir mano santykį su gimtuoju miestu. Tačiau dar labiau patiko jo blog'o įrašo užbaigimas, kurį norisi nugvelbti ir panaudoti čia: jaučiu, kad ir man berašant gavosi nei šis, nei tas, todėl jaučiu pareigą pabaigti šį įrašą. Na tikrai. Nesąmonių prirašiau, bet nesigailiu.