supeliję namų darbai iš tinklaraščio jauti.lt laikų

         Iš bažnyčios Domas išėjo gana nusiminęs. Buvo ankstyvas sekmadienio rytas, šiurkštokas balandžio vėjas taršė vaikino plaukus, vis bandė įsisukti pro atsainiai apvyniotą šaliką. Kiek paėjęs toliau ir radęs nuošalesnę vietelę prisėdo ten, kur kadaise buvo suoliukas – dabar iš jo belikę tik du samanoti ir vos drėgni gelžbetoniai. Net bažnyčios aplinkoje nėra nieko amžino – čia vienodai mirtingi tiek kunigai vedantys mišias, tiek senučiukės fanatiškai klausančios tėvelio dieviškosios išminties, tiek suoliukai. Įtraukdamas pirmąjį rytinės cigaretės dūmą vaikinas prisimena kaip kadaise spjaudė į bažnyčios šulinį. Paskui girdėjo, kad iš to šulinio pasemtas vanduo tampa švęstu vandeniu. Įdomu ar kiekvienas suniokotas daiktas bei istorija iš naujo gali atsikartoti sakralinėje erdvėje. Jis to nežinojo...

         Piktas, kiek skarmaluotas kiemsargis pamatęs bažnyčios teritorijoje rūkantį vaikiną kažką neaiškiai sumurma ir pagrūmoja. Tai ženklas, kad pats metas nešdintis. Šiek tiek pasitaiso savo šaliką ir žingsniuoja link troleibusų stotelės. Netrukus atvažiuoja reikiama transporto priemonė ir šis į ją įlipa. Laisvų vietų beveik nėra, tačiau kažkur gale pamato simpatišką moterį, kuri sėdi niekur nesižvalgydama, preciziškai sučiaupusi lūpas nepatikliai nužiūrinėja kiekvieną jai matomą keleivį. Ši šviesiaplaukė vaikinui primena visus jo paklydimus ir aistras, kurios šią akimirką verčia rinktis tarp to kas teisinga, bet jau neatitaisoma. Tokia buvo ir jo moteris V. – nepatikli, užsispyrusi, kiek katiniška ir kartais ieškanti tiesos, ten kur jos nėra. Rytais ji įsinerdavo į šilkinį chalatą, kuris lengvai plaikstydavosi aplink kojas, ir eidavo virti kavos. Išties jo mylimoji niekuomet nemokėjo virti skanios kavos- ši visuomet būdavo tai per stipri, tai per silpna, kartais per daug nusaldinta, kaip ir pati V, kuri niekuomet nebuvo apsisprendusi dėl savo norų. Šiai vis atrodė, kad jos sutuoktinis, kuris nuolat išvažiuodavo į komandiruotes, nepakankamai ją myli, kad gėlės ir prabangūs papuošalai tėra tik bandymas užglaistyti per ankstyvą santuoką, o šeimų susitikimai ilgam išmušdavo iš pusiausvyros. Tuomet jie ir susitiko, kai Domas atvyko studijuoti į naują miestą, o V jau buvo visiškai išsekusi ir mananti, kad likusį gyvenimą teks nugyventi taip pat pilkai ir vienodai. Dar tą patį vakarą jis padarė krūvą jos nuotraukų. Nuotraukų, kuriose V it šmėkla plaikstosi senamiesčio skersgatviuose, nuotraukų, kuriose ji rūko cigaretę sėdėdama ant šaligatvio grindinio, nuotraukų, kurioje moteris įsisupusi į antklodę ir užsimerkusi niūniuoja kažkokią dainą. Tada jie vienas kitam parodė tokius pasaulius, apie kurių egzistavimą nė nenumanė.

           Ir visas jų gyvenimas trumpam tapo toks tikras ir organiškas, toks apčiuopiamas ir tuo pačiu trapus, kad jie susimaišė vaidmenyse ir Domas V tapo už sūnų, kurio ji visą laiką laukė, bet niekada neturėjo. Sunku pasakyti dėl ko taip išėjo, galbūt visos į ketvirtą dešimtmetį besiritančios moterys tampa kiek per daug globėjiškos ir uždusina savo vyrus, kaip netrukus ir uždusino Domą, kuris tapo toks pat išvargęs kaip ir V kadaise. Gal dėl to, būdamas visai netikintis jis šiandien ėjo į bažnyčią tarsi atsiprašyti už tai, kad apie savo romaną papasakojo V  vyrui . Bet kai išties būna blogai tyli ne tik sienos, bet ir Dievas. Tyli ir nebesileidžia guodžiama nei jo V, kuri pirmą kartą gyvenime po tiek metų gavo galimybę daryti ką nori – dabar ji vienišas paukštis, galintis skristi kur nori. Dabar ir Domas paukštis, užsiauginęs sparnus į platųjį pasaulį – išlipdamas stotyje paskutinį kartą žvilgteli į savo pakeleivę ir eina link pirmo pasitaikiusio tarptautinio reiso autobuso...