Kur gimiau ir užaugau*

                                 

               Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, Pandoros skrynia, kiek pamenu, buvo atidaryta visada. Kai buvau vaikas daugelis dabar šiurpinančių dalykų atrodė savaime suprantami. Kartais prabundu naktimis ir išsigąstu savęs buvusios ir aplinkos, kurioje gyvenau. Vaikščiodama numindytais takais surandu betikslius į visą kaimo atmintį sueinančius atsitikimus. Daugelis jų perpasakoti, perprasminti ir jau tapę savotiškais mitais. Visi žino, kad prie Žemuogių kalnelio link Dubysos prieš daugiau nei dešimt metų permiegojo N. ir A. Lygiai taip pat nė vienam abejonių nekyla dėl to, jog N. vėliau tapo mano pamote.

                Daugelis juokavo, jog galėčiau būti kaimo metraštininke. Ištisai rašydavau slaptus dienoraščius, meilių ir draugų sąrašus, būsimų vaikų vardus, savo ateitį. Kartais per savaitę pasirašydavau kelis skirtingus gyvenimų variantus, nes savojo nenorėjau gyventi. Lygiai taip pat atsidūrusi chaoso epicentre išsitraukdavau sąsiuvinį ir rašydavau girtas nuotrupas. Kartais žmonės pasikeisdavo, bet kalbos likdavo tos pačios – blogas gyvenimas, oi koks blogas gyvenimas, kokie visi blogi, koks būvis prastas, ak kaip negerai, kaip negerai, dar kviečiai nesėti, dar bulvės nesodintos, dar vaikai neprausti, neužmigdyti, ak, kaip prastai, kaip dabar gyventi... Negaliu sakyti, jog girtų klejojimų užrašinėjimas nepasiteisino. Dabar turiu iš ko prisiminti Mamą. Raidėmis ir sakiniais išbėgioja jos buvęs gyvenimas ir sukrenta man į delną sąsiuvinio pavidalu – tiek aš ir turiu.

               Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, vyrui buvo įprasta mušti moterį, o moteriai buvo privaloma stoiškai kęsti skausmą ir pažeminimą vardan vaikų ir „šventos ramybės“. Mažose bendruomenėse, kuriose einant namo įprasta sutrumpinti kelią per kaimyno kiemą, skyrybos nebuvo dažnas reiškinys. Pirmoji moteris, kuri drįso palikti savo vyrą, daugiau čia negrįžo kaip pilnateisė bendruomenės narė. Lygiai taip pat į gyvenimą nesugrįžta vakarykštė diena ir prarasta gyvybė.

              Mano tėvas buvo aukotojas. Jis atimdavo mažų paršiukų ir jau kiek paaugusių patinų teisę į vyriškumą.  Aplinkiniuose kaimuose jis buvo žinomas kaip šios srities profesionalas. Greičiausiai dėl to, jog kadaise studijavo veterinariją, tačiau taip jos ir nepabaigė. Dėl to nuolat kaltindavo meilę. Paskui aš suaugau ir supratau, jog tikra meilė neverčia mesti ir atsisakyti dalykų, kurie svarbūs. Todėl aš iki šiol nežinau kas jį paskatino taip pasielgti. Kartą, vėlai vakare, jis grįžo iš vietinio ūkininko. Parsinešė iškastruoto kuilio sėklides. Jos priminė inkstus ir dvokė. Tėvas su kažkokiu keistu pasitenkinimu tas sėklides susmulkino ir išsikepė. Vėliau jas valgė ir gyrė kaip skanu. Jis buvo aukotojas, per sustingusią sėklą siekiantis įgauti tvirtybės ir vyriškumo, kurių jam kartais taip trūkdavo. Ypatingai trūko tada – tą vakarą tos sėklidės buvo vienintelis jo atlygis už darbą.  Buvau visai laiminga, kol nesužinojau, jog pasaulyje kai kuriems žmonėms yra taip įprasta nesusimokėti.

                 Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, kartą mane visai mažą paliko su jau paaugusiu kaimo kvailiu. Aš nežinojau kodėl jo rankos atsidūrė ant šviesos jungiklio ir nežinojau kodėl nuo prieblandos ima svaigti galva. Ir dabar kartais jaučiuosi tokia apleista ir supurvinta– joks vanduo neišplauna prisiminimų, kurie suvokiami jiems netekus prasmės. Tame pačiame kaime vėliau susiradau merginą, kurios lūpų saldumas vienu metu man buvo vienintelė viltis ir paguoda. Ji, it kokia beprotybės deivė Lisa padėjo man išeiti klystkelius ir išsigąsti savęs pačios.

                Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, sutikau savo pirmąją meilę. Tai dėl jo aš atidariau dar vieną Pandoros skrynią – šįkart savo sieloje. Saujomis kabinau visą savo išdidumą ir barsčiau juo pramintus takus link savo didžiosios meilės namų. Jis nė karto neišėjo su manimi į naktį, o aš visą vasarą myniau jo slenkstį. Kartą, kai mes abu dar buvome moksleiviai ir laukėme autobuso, buvau išjuokta. Mano didžioji meilė išvadino mane mažvaike dėl pomėgio knygoms. Tuomet aš nustojau apie jas kalbėti ir savo apgadintą sielą nušveičiau pirmam pasitaikiusiam. Po kelių metų čia parsivedžiau savo išrinktąjį. Jis tyliai stebėjo mano buvusio gyvenimo šmėklas ir nieko nesakė.

                               Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, kartais apsilankydavo senelis. Tuomet, jei tai būdavo vasara, šalia kūdros statydavome brezentinę palapinę. Patiesdavome šiek tiek šiaudų, jog būtų minkščiau, patalą klodavome tik prieš pat miegą, jog būtų sausas. Miegoti su seneliu vienoje palapinėje ir klausyti jo istorijų apie pokario laikus, skurdo dienas, alkį ir mokyklines išdaigas būdavo didelė privilegija ir džiaugsmas. Kartą, mokantis pradinėje mokykloje, reikėjo pakalbinti seną žmogų iš kaimo, kuris ką nors papasakotų apie praeitį. Nuėjome pas vieną senučiukę ir bandėme ją pašnekinti, tačiau ši beveik nieko neprisiminė, o ir nelabai  mus girdėjo. O mūsų senelis buvo tikras išminties kalnas – jis ne tik prisimindavo ką mokėsi mokykloje ar kokias išdaigas krėtė. Iš jo lūpų sklido vaiduokliški pasakojimai, netekties prieskoniai, kriaučiaus kelionių atsiminimai. Kai pasakodavo apie pelėdą ar vilkus, būdavo sunku nejausti vieno ar kito gyvūno įtempto žvilgsnio – tokia sodri jo kalba buvo. Dabar, kai jau žinau kaip pakalbinti ir ko paklausti, vis rečiau pas jį užsuku. Vis labiau nedrįstu paklausti kaip jam sekasi, kaip gyvena jo alkana ir užmirštyje palikta jaunystė...

                 Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, vieną dieną visos keturios išėjome iš namų. Ėjome per miškus, pievas, šlaitus, skynėmės kelią per dilgėles ir žoles, kol pasiekėme Dubysą. Nusirengėme, bet drabužių nepalikome ant kranto, kad neįsiraitytų koks žaltys. Juos sudėjome į plastikinį maišelį ir įlipome į vandenį. Iš pradžių buvo nedrąsu, po kojomis jautėsi svetimų krantų smėlis, kuris svaigiai klampino. Srovė atrodė nepažįstama, o krantuose esantis vanduo daug tamsesnis ir niūresnis nei įprasta. Laikėmės vidurio, vis apsikeisdavome vietomis – nė viena ilgai neišbuvo ta drąsuole, kuri rodo kelią. Netrukus radome į seklumą užplaukusį rastą. Ant išsikišusios  jo šakos pritvirtinome savo rūbus, o pačios įsikibome į medį ir leidomės nešamos srovės. Gyvenimas kaip mat sulėtėjo ir tapo minkštas it šviežios duonos pluta.

                Pakeliui sutikome ne vieną baidarininką ar kitapus Dubysos pusės iškylaujančias kompanijas, kurios vis kvietė prisijungti. Nesigundėme nukrypti, laikėmės savo srovės, nors tiksliau būtų sakyti, jog srovė laikė mus. Vienu metu po kojomis pajutome bedugnę, nebūtį, pasaulio pradžią. Mus palietė šiurpinančios gelmės rankos – po kojomis nebebuvo žemės. Akimirkai nutilo vasara ir mūsų širdys. Dubysa mus įsuko ilgam – buvome tarsi mediatorės, jungiančios svetimo ir savo krašto krantus. Keturių deivių akyse spindėjo jaunystė ir baimė būti užkariautoms svetimų dievų.

                   Srovės buvome nešamos dar ilgai, kol pagaliau pasiekėme savo krantus. Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, galų gale vis tiek atsiduriu ten, nuo kur viską ir pradėjau. Nuo pirmųjų žodžių iki nenusakomo alkoholinio svaigulio. Nuo naktimis į langus beldžiančių kaimynų iki pakarto šuns. Nuo atimtų žemių iki iškirstų miškų. Nuo smurtautojo vyro iki pomidorų vagies. Nuo padegto tvarto iki svilėsių Dubysos slėniuose.  Nuo pirmojo bučinio iki paskutinio patepimo. Tik čia, kur pažinau Pandoros ydų skonį, tą skonį išplauti ir galiu. Su vėsiu šaltinio vandeniu, kuris suteka į Dubysą ir taip užbaigia mane buvusią.

*Ši esė dalyvavo Thomo Manno jaunųjų rašytojų esė konkurse ir pateko tarp trijų geriausių kūrinių. 

supeliję namų darbai iš tinklaraščio jauti.lt laikų

         Iš bažnyčios Domas išėjo gana nusiminęs. Buvo ankstyvas sekmadienio rytas, šiurkštokas balandžio vėjas taršė vaikino plaukus, vis bandė įsisukti pro atsainiai apvyniotą šaliką. Kiek paėjęs toliau ir radęs nuošalesnę vietelę prisėdo ten, kur kadaise buvo suoliukas – dabar iš jo belikę tik du samanoti ir vos drėgni gelžbetoniai. Net bažnyčios aplinkoje nėra nieko amžino – čia vienodai mirtingi tiek kunigai vedantys mišias, tiek senučiukės fanatiškai klausančios tėvelio dieviškosios išminties, tiek suoliukai. Įtraukdamas pirmąjį rytinės cigaretės dūmą vaikinas prisimena kaip kadaise spjaudė į bažnyčios šulinį. Paskui girdėjo, kad iš to šulinio pasemtas vanduo tampa švęstu vandeniu. Įdomu ar kiekvienas suniokotas daiktas bei istorija iš naujo gali atsikartoti sakralinėje erdvėje. Jis to nežinojo...

         Piktas, kiek skarmaluotas kiemsargis pamatęs bažnyčios teritorijoje rūkantį vaikiną kažką neaiškiai sumurma ir pagrūmoja. Tai ženklas, kad pats metas nešdintis. Šiek tiek pasitaiso savo šaliką ir žingsniuoja link troleibusų stotelės. Netrukus atvažiuoja reikiama transporto priemonė ir šis į ją įlipa. Laisvų vietų beveik nėra, tačiau kažkur gale pamato simpatišką moterį, kuri sėdi niekur nesižvalgydama, preciziškai sučiaupusi lūpas nepatikliai nužiūrinėja kiekvieną jai matomą keleivį. Ši šviesiaplaukė vaikinui primena visus jo paklydimus ir aistras, kurios šią akimirką verčia rinktis tarp to kas teisinga, bet jau neatitaisoma. Tokia buvo ir jo moteris V. – nepatikli, užsispyrusi, kiek katiniška ir kartais ieškanti tiesos, ten kur jos nėra. Rytais ji įsinerdavo į šilkinį chalatą, kuris lengvai plaikstydavosi aplink kojas, ir eidavo virti kavos. Išties jo mylimoji niekuomet nemokėjo virti skanios kavos- ši visuomet būdavo tai per stipri, tai per silpna, kartais per daug nusaldinta, kaip ir pati V, kuri niekuomet nebuvo apsisprendusi dėl savo norų. Šiai vis atrodė, kad jos sutuoktinis, kuris nuolat išvažiuodavo į komandiruotes, nepakankamai ją myli, kad gėlės ir prabangūs papuošalai tėra tik bandymas užglaistyti per ankstyvą santuoką, o šeimų susitikimai ilgam išmušdavo iš pusiausvyros. Tuomet jie ir susitiko, kai Domas atvyko studijuoti į naują miestą, o V jau buvo visiškai išsekusi ir mananti, kad likusį gyvenimą teks nugyventi taip pat pilkai ir vienodai. Dar tą patį vakarą jis padarė krūvą jos nuotraukų. Nuotraukų, kuriose V it šmėkla plaikstosi senamiesčio skersgatviuose, nuotraukų, kuriose ji rūko cigaretę sėdėdama ant šaligatvio grindinio, nuotraukų, kurioje moteris įsisupusi į antklodę ir užsimerkusi niūniuoja kažkokią dainą. Tada jie vienas kitam parodė tokius pasaulius, apie kurių egzistavimą nė nenumanė.

           Ir visas jų gyvenimas trumpam tapo toks tikras ir organiškas, toks apčiuopiamas ir tuo pačiu trapus, kad jie susimaišė vaidmenyse ir Domas V tapo už sūnų, kurio ji visą laiką laukė, bet niekada neturėjo. Sunku pasakyti dėl ko taip išėjo, galbūt visos į ketvirtą dešimtmetį besiritančios moterys tampa kiek per daug globėjiškos ir uždusina savo vyrus, kaip netrukus ir uždusino Domą, kuris tapo toks pat išvargęs kaip ir V kadaise. Gal dėl to, būdamas visai netikintis jis šiandien ėjo į bažnyčią tarsi atsiprašyti už tai, kad apie savo romaną papasakojo V  vyrui . Bet kai išties būna blogai tyli ne tik sienos, bet ir Dievas. Tyli ir nebesileidžia guodžiama nei jo V, kuri pirmą kartą gyvenime po tiek metų gavo galimybę daryti ką nori – dabar ji vienišas paukštis, galintis skristi kur nori. Dabar ir Domas paukštis, užsiauginęs sparnus į platųjį pasaulį – išlipdamas stotyje paskutinį kartą žvilgteli į savo pakeleivę ir eina link pirmo pasitaikiusio tarptautinio reiso autobuso...

monologas tylai

Už lango triukšmas.  Turbūt dėl to, kad tai vienintelis šiltas vakaras prieš naują ir lietingą savaitę. Kol kas dangus visai ramus ir neužsirūstinęs. Išjungiau muziką, jog geriau girdėtųsi namų tyla. Ypač tylu, kai namuose nėra katino - nėra kam sugaudyti vaiduoklius ir nematomus demonus.
***
Šiandien pirmoji diena po Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos. Nesitiki, jog po vienos laisvos dienos ir vėl penktadienis. Rodos, vienu metu atsirado tiek daug laisvo laiko, jog jis nebetelpa į saujas. Taigi, pusė jo tiesiog išbyra. Gerai pažįstu virtuvės garsus ir girdžiu kaip kaimynų virtuvėje iš puodo veržiasi suputojęs vanduo. Laikas įsiprasmina ir per kitų būtį - per jų virtuvės garsus ir balkone auginamas gėles.

***
Šiandien namuose likau viena. Stengiausi viduje pajusti ir suprasti ko iš tiesų noriu. Ir tada prisiminiau kaip ištisomis savaitėmis visiems aplinkui pasakojau kaip noriu pabūti viena su savimi. Kai nuėjau į parduotuvę, pamačiau žurnalą, kurio pagrindinė numerio tema buvo sąmoningas gyvenimas. Supratau, kad sąmonės manyje maža - gyvenu iš įpročio, iš inercijos. Reikiamose vietose  tinkamai nusišypsau ar nutylu - ir manęs niekas neliečia. Sąmoningai gyventi yra gana sunku - tuomet reikia sau nuolat uždavinėti klausimus, sąžiningai į juos atsakyti, perkratyti sąžinę bei atmintį, nuolat vykdyti amkistatą su savimi ir su kitais.
***
 Kol kas vienintelis dalykas, kurio sąmoningai suvokiu norinti - riebūs grietiniai ledai su trapiais sausainiais.
***
 Labanakt, sąmone.
 Nesąmonė.