akibrokštas su pavasariu

Pro langą iššoka katė ir tik oro baliono lengvumas ją apsaugo nuo visiškos savižudybės.  Dabar tokie laikai, kai reikia tik akinių nuo saulės ir kibiro ledų. Kai gali užsimesti lengvą vasarinę suknelę, šlaistytis gatvėse ir mintyse šokti pagal mėgstamą muziką. Kai negresia nepareiti namo ir būti supakuotam į plastikinį maišą. Vis tik apgaulė tik galingas priešas.

Klausau pernelyg populiarios muzikos ir kartais nuo jos tampa šiek tiek lengviau. Ji sušvelnina dienos kaitrumą ir paverčia ją dar vienu banaliu elementu, kuris prieš vakarą glostinėja.

******

Išlekiu paskutinę minutę, vos spėju atsisveikinti su drauge. Nesakau jai kur keliauju, neturiu laiko, o lauke pavasaris, aš dar tokia naivi ir vėluoju į autobusą. Juk būna tokių žmonių, kuriems užtenka kelių žinučių ar vieno vakaro, kad galėtum juos vadinti sielos draugais, pasitkėti, o jei reikia - apspjauti. Iš isterijos ar neapykantos. Kartais jie priveda prie ribinių gyvenimo situacijų, kai norisi tiesiog išvemti save arba mesti visą netikrą tobulą gyvenimą.

Į rankas gaunu dviračio padangą, įlipame į autobusą. Važiuojame. Nežinau ką kalbame, aš jau neprisimenu. Gal, kaip įprasta, buvau lengvai apsinešusi. O gal tai įvyko jau vėliau, kai pakeleivingame mieste trumpam sustojome. Jis grįžo su alumu. Beveik pačiu pigiausiu, kaip visada. Bet jis visą laiką išrinkdavo patį geriausią iš visų pigiausių. Ir tai buvo vienas iš daugelio šio žmogaus talentų. Pats didžiausias jo talentas - tiesiog dingti. Ilgam laikui. Tiesa, šitą aš irgi jau mokėjau, tad įprasti nebuvo sunku.

Išlipame lengvai apsvaigę ir apsikrovę nereikalingais daiktais. Jis palieka mane stovėti prekybos centro aikštelės viduryje. Vieną ir su krūva daiktų. Pro šalį praslenka krūva nuobodžiaujančių paauglių. O aš tuo metu suvokiu, kad gyvenu tokį gyvenimą, apie kurį tik svajodavau - nenuspėjamą, neužtikrintą, neturintį garantijų. Tokį,kai stovi kažkur nuošaly svetimo miesto ir nežinai kur eisi toliau, nežinai ar išvis eisi. 

Tačiau netrukus jis sugrįžta. Su daug alaus ir kažkokiu šūdinu maistu, iš kurio visuomet padarydavo šedevrą. O gal su juo būdavo daug įdomesnių dalykų nei valgyti. Gal tam nebuvo laiko. Tą savaitgalį jis turėjo prižiūrėti draugo šunį, Ir dar mane. 

Susipažinau su jo kambariokais. Vienas buvo pamišęs dėl snieglenčių bei riedlenčių. Kitas buvo estas ir, tenka prisipažinti, tuo metu drovėjausi su juo bendrauti. Bet kai reikia, moku gražiai šypsotis. Tuo metu šypsenos pilnai užteko. 

Jis turėjo balkoną ir krūvą knygų, ir viskas jo kambaryje buvo tiesiog gražu. Chaotiška svajonė su daug pavasario šviesos. Pro balkoną matėsi visas gyvenimas ir aš visai nesigailiu, kad tuo metu pro jį neiššokau. Tą vakarą ateitis man dėliojo kiek kitokius planus ir laiptelius į bedugnę. Bet ko čia sielvartauti, aš juk nežinojau. Be to, buvau naivi ir verta nuodėmės.

Vėliau visi keturi užlipame ant dvylikaaukščio stogo ir matome kaip visi horizontai gulasi po kojomis. Kad gyvenimas ir jame verdanti kasdienybė - nesibaigiantis skruzdėlynas. Kad užsimiršimas gal ir neatneša laimės, bet euforiją, dievažin, tikrai suteikia. Ir tą vakarą visas gyvenimas lieka pažymėtas svaiginančia aukščio baime, tyliais pokalbiais ir nerišlios kalbos išdarkytais  juokeliais. Tą vakarą gyvenimas man įpjovė į pirštą, o aš pajutau malonumą.