Nieko rimto

Mažais gabalėliais kaskart bandau save susirinkti ir atskirti nuo žmonių, kurie mane supa. Bandau suprasti kur pamečiau visą  motyvaciją ir ambicijas mokslų atžvilgiu. Tiesiog vieną dieną supratau, kad apskritai niekam nėra jokio skirtumo eisiu aš į paskaitas ar ne, rašysiu namų darbus ar atvyksiu nepasiruošus. Niekam neįdomu vien dėl to, kad visi it maži žiurkėnai esame įsisukę į savo juokingus namelius su metaliniais rateliais pasibėgiojimui bei medžio drožlių krūva. Tiesiog mirkstame savo daiktuose, jų skleidžiamose spalvose, tekstūrose ar paviršiuose. Nuskiname gėlę , kad vėliau galėtumėm nuskinti dar ir dar vieną. Vien tik tam, kad ciklas tęstųsi ir niekada nesustotų.
Gal prieš metus buvau pajutusi tokią šviesą savyje, laikinai jaučiausi didinga, vos ne šventoji, nes buvau užčiuopusi tikrąją save, be kaukių, melagysčių sau ir kitiems. Dabar jau net nepamenu ką tokio ypatingo buvau atradusi. Tikrai ne aukso grynuolį, bet visgi ir ne mėšlo gabalą. Dėl to esu visiškai tikra.
Šiaip ar taip dabar suvokiu tik viena- esu palaidojusi save po šiukšlių krūvomis ir man tai beveik patinka, jaučiu iškreiptą pasitenkinimą ir slapta mėgaujuosi savo kančiomis.
Šiaip ar taip mintys labai padrikos ir nesugebu rašyti nieko rišlaus. Neseniai persikrausčiau iš bendrabučio į butą ir vis negaliu tuo atsidžiaugti- nėra nieko geriau kaip turėti savo kampą, lovą, kurioje prieš tai nemiegojo mažiausiai kelios dešimtys žmonių. Aš netgi turiu palangę ant kurios galiu susidėlioti didžiąją dalį knygų ir dar netgi lieka vietos kelioms vazoninėms gėlėmis. Turiu netgi pora sofų, tad galiu pasikviesti krūvą svečių(tik nekviečiu, neklauskit kodėl). Ir tapetai čia vienos spalvos, ne taip kaip bendrabutyje- kelių rūšių ir pagražinti žaviais nudraskymais ar piešinukais. Ir iš savo kambario galiu nueiti tiesiai į balkoną, virš kurio pakibusi galiu pūsti dūmus į atsiveriantį horizontą.
Ir koks nuostabus jausmas turėti virtuvę, kuria nereikia dalintis dar su puse kolidoriaus gyventojų. Ir dabartiniuose mano namuose gyvena juodas katinas, kurio vardo saugumo ir konfidencialumo sumetimai nesakysiu. Nes tas katinas yra slaptas superagentas ir naktimis rūpinasi mūsų laiptinės gyventojų miegu. Na, bent jau norisi tikėti, kad jis bent tuomet pasivargina šiek tiek pamurkti. Dar šį butą jaukesniu padaro du jame gyvenantys vaikinai, apie kuriuos dabar nepasakosiu, nes dar nespėjau jų perprasti. Bet kokiu atveju, dar kartą kartoju tiems, kurie mane ne taip suprato  - jie nėra mano meilužiai ir nė su vienu iš jų nemiegu.
Geros nakties jums su savaisiais meilužiais!