Lakoniškai išpažinti klaidas

Paskutinį sykį paverčiu save paukščiu be balso ir žmogumi be pasirinkimo. Tik stebiu kaip vangiai eina mano vasara, visas mano gyvenimas ir kokia aš abejinga jam esu. Dar ne laikas įstoti į vidurį dainos. Jaučiuosi nublokšta į krantą ir kai girta šlitinėju senamiesčio gatvėmis ar kaip ta eksperimentinė pelė Aldžeronas daužau galvą į sieną, nesuvokiu kas su manimi blogai. Gal tik dėl to, kad lygiai taip pat nesugebu įvardinti ir nieko gero. Manęs kaip žmogaus nekeičia nei nukirpti plaukai, nei pakeista kasdienybė, nei kažkam išplepėtos paslaptys, kurios tokios bevertės, kad net nėra ko saugoti. Tačiau, be kita ko, savo vertės neturėjimu jos gali man sugriauti ir taip nepastovius gyvenimo pamatus...
Labai norėčiau būti tiesiog geru žmogumi. Nei daugiau, nei mažiau. Bet išties ką tai reiškia, jei ištisai dėl kiekvienos smulkmenos jaučiuosi nešvari ir susiteršusi.Vis jaučiuosi kažko neužbaigusi, nepasakiusi, neišjautusi. Man į delnus priberia meilės, o aš abejingai ją ištaškau. Likimas pakiša galimybę savyje pasėti daugiau gėrio, bet man užauga tik bazilikai. O verbos nubrozdina tik kelius, ne širdį...

 Mane sujaudina kitų likimai, tik ne mano. Kartais atrodo, kad sistemingai griaučiau savo trumpalaikius pakilimus. Esu priklausoma nuo savo paties dugno ir jo keliamo svaigulio. Greičiausiai dėl to niekada ir nesijaučiu pakankamai švari ar teisi. Dėl to kabinuosi tų, kurie mažiau už mane savanaudiški, Tik jie mane gali ištempti į šviesą ir priversti keltis,
Vakar buvau keistoje transo būsenoje. Išbudau nuo per ilgo miegojimo, pro miglą pažvelgiau į savo nutirpusią ranką ir kažkaip nesmagiai, bet su nuostaba suvokiau, jog tai tik kažkoks organinis darinys, kuriam galų gale ateis metas sunykti. Kad žmoguje viskas pūna arba eina link puvimo ir vienintelis dalykas, kuris laikinai gali nuo to sustabdyti  - tai tik švari sąžinė. Bet ar manoji tokia? Mane kartais pykina mano vaikystės prisiminimai. Dabar jų negaliu suvaldyti, o tada negalėjau nieko pakeisti, nes buvau per maža ir nieko nesupratau. Dabar kartais tenka net užsimerkti, užspausti galvą ir pasislėpti, kad tik nuo jų pabėgčiau. Norėčiau būti be jų, kita vertus, greičiausiai esu jų kūrinys ir nieko čia nepadarysi. Kiekvienas turi gyventi su savo beprotybe.
Kita vertus, kad ir kokių demonų kartais esu valdoma, kad ir kokia niūri būnu, vis tik esu laimingiausia per visą savo  turėtą gyvenimą(kad ir kaip tai banaliai skambėtų, lyg iš filmų), nes žinau, kad šalia manęs yra žmogus, kuris man leidžia eiti gerokai teisingesniu keliu nei kad kada nors ankščiau ėjau...