Pasakyk, kas esu

Lauke, prie bažnyčios. Smulkutė, palaidais plaukais, įsisukusi į plonytį paltą, trypčioja. Retkarčiais išsitraukia gertuvę ir godžiai užsiverčia. Paskui perkreipia veidą, atgalia ranka nuo lūpų nubraukia pigaus vyno lašus. Gertuvę įsimeta atgal į rankinę. Baisiausiai užsikosėja, ieško, į ką galėtų atsiremti. Nėra. 
Nors šiandien matė. Sėdėdama autobuse prie radiatoriaus glaudė kiaurai permirkusias kojas ir žvelgė į horizontą, išplaukusį virš miesto. Autobusas nesustabdomais ratais suko po miestą, o vakaro dangus, apsitraukęs sunkiu mėlynumu, kabėjo erzindamas pastovumu ir absoliučia nekintamybe. Jam niekur nereikėjo eiti, kad taptų gražus ar gautų pinigų, kurių užtektų prabūti dar vieną naktį. Baisiausiai erzino. Vien tik būdamas savimi galėjo toks išlikti visą laiką nuo savo pradžios iki nesibaigiančių pasaulio pabaigų. Be jokių sutarčių, pilnaties išrašytų ant stogo. 
Supratusi beviltišką savo situaciją, ji išpuolė pirmoje pasitaikiusioje stotelėje ir lėkė neatsigręždama. Bėgo, kol paduso. Kojos sustingo, atrodė, pėdos virto pagaliais, neleidžiančiais justi žingsnio lengvumo. 
Nerimavo. Buvo tamsu, o šaltis su kiekviena minute smelkėsi vis labiau. Gąsdino paakiais vaiduokliškai nubėgę tušo pėdsakai. Apglėbė save ir laukė. Kol kas sustos ir paims. Prašalaitę, elgetą, glostančią save šerpetotomis rankomis. 
Sustojo automobilis. Ji apsidairė. Rūpėjo, ar kas nemato, ar nesijuokia pilki, drėgmės prisigėrę namai, ar už kokio šešėlio tyliai nekrizena paaugliai. Priėjo prie automobilio ir pro atsidariusį langelį išvydo rūkančio vyro siluetą. Pasilenkęs jis paklausė: 
– Kiek? 

– Kas kiek? – perklausė sumišusi. 
– Na, tu. Kiek kainuoji? 
– Aš... – išsigandusi galvojo, ką sakyti, – aš nežinau. 
– Ai, koks skirtumas. Sėsk į mašiną, – mostelėjo ranka durelių pusėn. 
– Negaliu, – sušnibždėjo mergina, mintyse ieškodama tinkamų žodžių. 
– Negali? Tai ko čia stovi? Ar lauki ko? – nustebo. 
– Nėra žmonių, kurių galėčiau laukti, – prisipažino nuleisdama galvą. 
– Tai sėsk. Ką nors sugalvosime. 

Mergina neryžtingai mindžikavo, delsė. Bijojo ko ir klausti. Vairuotojas, pamatęs, kad ji taip ir nedrįs atsidaryti durelių, pats jas atvėrė ir pavargusia, bet geranoriška šypsena paskatino lipti vidun. 
– Šalta? Pasižiūrėk, gale yra striukė, užsimesk. 
Ji nedrąsiai persisvėrė per priekinių sėdynių tarpą ir prieblandoje ėmė dairytis striukės. Pirmiausia žvilgsnį patraukė pirkinių krepšelis, iš kurio kyšojo prancūziško batono kampas ir salotų gūžė. Tik tada atkreipė dėmesį į striukę, gulinčią ant malkų dėžės. Nerangiai užsivilko ją ir įsmeigė akis priešais save – į pašaipų vakarą. 
– Nekreipk dėmesio į tas malkas. Šiandien norėjau nakvoti sodo namelyje. Na, turiu tokį nedidelį užmiestyje, žinai... Pasiėmiau, nes ten jų nedaug likę, po darbo užsukau į parduotuvę, apsipirkau. Galvoju, pabūsiu ramiai, šeštadienį praleisiu be televizinio mėšlo ir panašiai. Kur tau! Tik toks žioplys kaip aš ir galėjo užmiršti raktus. O ten jokių atsarginių nelaikau. Vis tas nepasitikėjimas žmonėmis... Na, šilčiau? – žvilgtelėjo susidomėjęs. Prieblandoje išryškėjo pavargusios, apsiblaususios vyro akys. 
– Šilčiau, ačiū. 
– Tai gerai. Atrodo, nesi pati geriausia pašnekovė... 
– Kad nežinau, ką sakyti. 
– Būtų smagiau, jei žinočiau tavo vardą. Gal nuo to ir pradėk? 
– Ieva, – pasimuistė, patylėjo. Po kelių minučių paklausė: – O kuo jūs vardu? 
– Maniau, nepaklausi, – šyptelėjo. – Arūnas. Papasakok, ką čia tokiu metu veikei. 
– Nežinau, ką ir pasakoti, – sutriko Ieva. 
– Na, žmonės paprastai pradeda nuo pradžios. Iš kur tu? 
– Iš čia... Turiu galvoje, iš šio miesto. 
– Supratau. Gal tu man papasakok... O velnias! – sušuko vyras, nes nedaug trūko, kad pravažiuotų pro raudoną šviesoforą. Giliai įkvėpė, patrynė akis ir vėl grįžtelėjo į merginą. – Papasakok, ką tokiu metu čia veiki. Kuo užsiimi? Kur gyveni? Gal tave parvežti namo? 
– Ne, ne, tik ne namo... Prašau. Geriau paleisk mane, – Ievos akyse šmėkštelėjo išgąstis. 
– Gerai, gerai. Nusiramink. Greitai būsime vietoje, galėsi sušilti ir pasikalbėsime. 
– Taip... Ačiū. 
– Niekis, – jis žvelgė į kelią ir pirmuosius automobilio stiklą nubėrusius lietaus lašelius. 

Po kelių minučių vyriškis išsuko iš pagrindinio kelio ir sulėtino greitį. Kiek pritildė grotuvą, iš kurio sklido merginai nežinomo atlikėjo muzika. Spėjo, kad tai džiazas. Nors, tiesą sakant, jai niekada nesisekė atpažinti stilių, nesvarbu, ar jie būtų susiję su muzika, ar daile – visi pavadinimai ir bruožai įsiterpdavo vienas į kitą, žinojimą paversdami minčių audra galvoje. 
– Jau, – tarė Arūnas. 
Mergina išlipo ir žiūrėjo į jį. Nebuvo kur daugiau. Vyras atidarė galines automobilio dureles, čiupo pirkinių krepšį ir metė į Ievą susirūpinusį, kiek nepatiklų žvilgsnį. 
– Eime, – tarė užtrenkęs dureles. 
Į rankas įdavė pirkinius, pats gerą minutę ieškojo raktų. Galiausiai atrakino, pravėrė duris. 
– Užeik, – pakvietė. 
Ieva neryžtingai žengė į prieškambarį. Kvepėjo rūsiu ir drėgnomis malkomis. Ant komodos gulėjo keli gal dešimtmečio senumo žurnalai. Arūnas ant jų atsainiai numetė raktus. 
Atidaręs komodą vyras ištraukė vilnones šlepetes ir padavė Ievai. Mergina nedelsdama išsinėrė iš batų ir puolė jas autis. Tačiau pamatęs, kad jos kojos permirkusios, sustabdė. 
– Eime į kambarį. Negalima taip palikti. Susirgsi. 
Nusekė paskui jį lyg prasikaltęs vaikas ir jau norėjo teisintis, kad jai viskas gerai, kad nieko nereikia, tačiau pagalvojo, jog visą laiką gyveno vien panašiais pasiteisinimais ir šie jai nieko doro nedavė. Vis bandydavo pati save saugoti, globoti ir ištraukti iš bėdų. Tik ilgainiui pavargo ir tapo sau didžiausia bėda, nuo kurios niekaip negalėjo išsivaduoti. Todėl dabar tylėjo ir Arūnui liepus klusniai atsisėdo ant fotelio. Vyras nuavė jai kojines ir kažkur išėjo. Netrukus grįžo su vonele šilto vandens. 
– Pamirkyk kojas. Man visuomet padeda, kai peršąlu. 
– Ačiū, – ji kažkodėl nedrįso pakelti akių į šį vyrą. 
– Ieva? 
– Taip? 
– Gal nori arbatos ar kavos? Gal valgyti? Sakyk. Aš negaliu įsivaizduoti, kiek laiko tu šitaip praleidai lauke, – jis spėliojo mechaniškai rinkdamas nuo savo megztinio nematomus pūkus. 
– Ačiū, norėčiau puodelio kavos, – ištarė ir pasijautė taip, tarsi būtų išpuikusi poniutė, šokdinanti restorano padavėjus. 
– Tuoj bus, palauk. 
Arūnas išėjo, o mergina liko mirkyti kojų. Vanduo pravėso ir nusistovėjo, sutraukdamas paskutinę vėsą. Ieva padėjo pėdas ant šalia patiesto rankšluosčio. Pasilenkė ir ėmė stropiai jas šluostyti, kiekvieną tarpupirštį įtrindama iki įkaitimo. Niekada nebuvo rūpestinga savo kūnui, tačiau maža visuomet gaudavo barti, jei sausai nenusišluostydavo kojų. Kaip juokinga, – galvodavo – žmonės tiek daug dėmesio skiria tokiems nereikšmingiems dalykams kaip kojos. Vėliau suprato, kad tokie tvirčiausiai stovi ant žemės. Gal ir ji priklausytų šiai žmonių kategorijai, jei ne pasibjaurėjimas kiekvieną kartą liečiant savo pėdas. 
Apsiavė paliktas vilnones šlepetes ir pradėjo vaikštinėti bei apžiūrinėti kambarį. Jis nebuvo didelis, o ir apstatymas nepridėjo daugiau erdvės. Nuėjo prie knygų lentynos, atidžiai nužvelgė. Buvo keletas klasikų, o likusios daugiausia architektūros tema. Tokie atradimai piršo mintį, kad namo šeimininkas yra architektas. Perbraukė per knygų nugarėles. Kaip seniai tai buvo dariusi. Nuo pirštų galiukų nupūtė kelias dulkeles. Vėl rūsio, senų knygų bei drėgnų malkų kvapas, vėl tie patys prisiminimai... 
Pažvelgia pro langą. Tamsu. Tik lietaus lašai ritasi stiklu žemyn. Daugiau nieko neįžvelgsi. Vien kintanti tekstūra jos akių atspindy. Įręžia nagus į kaklą ir laukia, kol ims mausti taip, kad nesąmoningai atitrauks ranką. Nepavyksta – įeina Arūnas. Mergina staigiai atitraukia ranką ir įspraudžia į atbrizgusių šiek tiek nešvarių džinsų kišenę. 
– Na, kaip tu? – vyras įdėmiai pažvelgia į raudonas dėmes ant jos kaklo. 
– Gerai, ačiū. Apžiūrinėjau tavo knygas. Tu architektas? 
– Ne, tikrai ne, – nusijuokia. – Architekto čia nė su žiburiu nerasi. Nuomoju šį namą. Šios knygos – buvusio šeimininko palikimas. Aš neskaitau. Jau ilgą laiką, – atsidūsta ir trumpam užsimerkia. 
Paskui padeda kavos puodelius ant stalo. Prisėda ant sofos, pasiima savąjį ir siūlo Ievai: 
– Prisėsk. 
– Ačiū, – taria ji įsitaisydama greta. Greitai kresteli galvą, tarsi ką užmiršusi. Pakyla ir pasiima savo puodelį. Grįžta šalia jo. 
– Na, papasakok ką nors apie save, – Arūnas vos atsitraukia, kad galėtų geriau ją matyti. 
– Nenoriu nieko pasakoti. Nemoku. Kol žmonės mane prisijaukina ir prakalbina, praeina daug laiko. Nesu tikra, kad mes jo tiek turime, – Ieva papurto galvą, lyg visai netikėtų tuo, ką sako. 
– Laiko turi tiek, kiek jo pati sau duodi. 
– Turbūt. Tu privalai žinoti, kad turiu namus. 
– Gerai, – Arūnas supratingai linkteli. – Kas tau neleidžia į juos grįžti? 
– Aš nebemoku grįžti. Kai išeini be priežasties, turi taip ir grįžti, kaip išėjai. 
– Be priežasties? 
– Aha. 
Abu nutilo. Kažkur kitoje erdvėje girdėjosi tylus šaldytuvo burzgimas, savas melodijas grojo drungni radiatoriai. Namas buvo išvargęs ir troško poilsio. 
Jau tiek daug metų niekas nesikeitė. Vis tie patys durų vyriai, langai bei sienojai. Šeimininkus pergyvenę tapetai, slepiantys ilgesingas medžių dainas. Metai iš metų neapčiuopiama būtis namų sienose įspraudė senatvės gijas, tokias pat iškalbingas kaip ir žmonių veiduose. Arūnas padėjo puodelį ir atsargiai apkabino merginą. 
– Nori grįžti namo? – sušnibždėjo į ausį. 
Ši atsakydama nežymiai linktelėjo galva. 
– Tuomet padarykime eksperimentą. Duodu tau šiltą paltą, batus, na, aprengiu tave. Ir tu išeini už durų. Lauki. Po penkiolikos minučių išeisiu aš. Jei vis dar norėsi namo, parvešiu tave į bet kurią miesto vietą, kad ir kur tie namai būtų. Ką manai? 
Ji linktelėjo. Visiškai nesuprato to pasiūlymo prasmės, o ir apskritai toks pasirinkimas skambėjo ganėtinai makabriškai. Bet nebuvo iš ko rinktis, be to, daugelis dalykų jos paprasčiausiai jau nestebino. Apsiavė kažkokius senamadiškus, tačiau šiltus aulinukus. Įsisiautė į paltą, kuris greičiausiai buvo Arūno, apsivyniojo šaliką. Jautėsi taip, tarsi ruoštųsi į žygį. Vyras palydėjo iki durų. Prieš atidarydamas kelias minutes žiūrėjo į ją, kaip žiūrima į medžius, žolę ar jūrą – ramiai, nekaltinant, beveik nuolankiai, be jokio tikėjimo ar pasitikėjimo. Sakytum, tuščia vieta prieš akis žiojėtų. 
Atidarė duris, švelniai perbraukė per nugarą. 
– Tuoj būsiu, – nuramino. 
Ieva tik nepatikliai šyptelėjo. 
Užvėrė duris, kurios tapo riba tarp dviejų pasaulių. Arūnas nuėjo rengtis, nors išties buvo įsitikinęs, kad jau po kokių penkių minučių išgirs beldimą į duris ir prašymą leisti pasilikti. Tyla išsidriekė per visus namus, ir jis negalėjo išlaukti paskutinių dviejų minučių. Skaičiuodamas sekundes ėjo prieškambariu ir galvojo, kaip atrodys jos veidas jam išėjus į lauką. 
Atidarė duris. Tuščia, aplinkui nieko nematyti. 
– Ieva, – pakvietė. 
Tylu. 
– Ieva! 
Vis ta pati tyla. Apėjo aplink namą, išėjo į gat­velę. Nieko. Ta pati šiurkšti tyla, veidą braukiantys vėjo šuorai ir lietaus lašai. 
Suglumęs, vilkdamas koją už kojos grįžo namo. Kambaryje pastebėjo jos paliktą gertuvę su pigiu vynu. Atsisukęs pauostė, paragavo. Atsisėdo ant grindų, užsimerkė. Jis dar negalėjo žinoti, kad po metų mergina grįš. Ji čia kaskart ateis vedama blankių prisiminimų, kurių niekaip negalėjo išryškinti. Kaskart sugrįš vedama beprotiško noro daugiau niekada iš čia neišeiti.