***
Man labai patinka žiūrėti kaip kiti ruošia arbatą. Tada ir pati užsimanau stebuklingų arbatžolių, apdaužytų ir suskilusių arbatinukų, ruda plėvele apsitraukusių puodelių. Įsivaizduoju kaip į namus kviečiuosi į skaras susisiautusias drauges, kaip kaičiu vandenį, kaip ištraukiu sekmadieninį servizą, kaip karštas vanduo iš žolių ištraukia spalvą ir kvapą...
***
Šiemet Dubysos slėniuose ir lankose kaitra išėdė didžiulius plotus. Čiobreliai pradėjo žydėti gerokai per anksti. Juos numynė avių banda. Su apmaudu ir galvos svaiguliu beliko susirinkti paskutinius žiedus. Tie patys išdžiuvo ir biriomis dulkėmis pavirto.***
Kitą dieną vėl sugrįžtu. Ieškau paliktų pėdsakų. Ar galėčiau juos išsikasti ir parsinešti namo? Tuos pėdsakus, prieš dešimt metų paliktus ant Dubysos pakrantės. Tada dar neturėjom miesčioniško įpročio vaikščioti su batais. Juos palikdavome prie kranto, prie namų, pamesdavome bandydami vienas kitą pavyti. Basomis per žolę, smėlį ir miško paklotę - kaimo užmirštųjų privilegija, kurią dabar siekiama įkainoti kaip pramogą. Basomis per pilnaties apšviestus takus ieškant vietos laužui susikurti. Ugnies akivaizdoje jautėmės tauresni nei esame ir pažadėjome išduoti kiek galima mažiau žmonių.
***
Mano laukai man svetimais patapo. Mindama vasarinį rapsą jaučiuosi kalta.
***
Per Małgorzata Szumowska filmą "Elles" atradau "The Knife" dainą "Pass this on". Tuo metu man pasirodė, kad tai tinkama daina nevilčiai sumažinti. Ne tiek sumažinti, kiek išversti ją į kitą pusę ir pasidėti prie tokių emocinių trofėjų, kaip depresija, pasišlykštėjimas, nerimas. Įdomu kokia daina nuspalvina tos pačios režisierės 2017 metais sukurtą filmą "Twarz"? Ar yra tinkamas kūrinys, gebantis atspindėti visuomenės veidmainystę?
***
Man visuomet knietėjo sužinoti ar atlikėjas tikresnis savo kasdienybėje ar ant scenos.
***
Tikriausia aš - kai į klausimus atsakinėju mintyse.
Tikriausia aš - kai į kiemą basomis iš ryto.
